Straipsnyje aptariama bankroto esmė bei jo atsiradimo priežastys. Taip pat analizuojami klasikiniai bankroto tikimybės vertinimo modeliai. Siekiant rasti tinkamiausius bankroto tikimybės vertinimo modelius priklausomai nuo įmonės mokumo ir pelningumo, buvo analizuojami tiesinės diskriminantinės analizės modeliai, tokie kaip: Altman, Taffler  &Tisshaw, Springate, Liss, o taip pat nagrinėtas ir logistinės regresijos modelis – Chesser. Nagrinėjama, kaip bankroto prognozavimo modeliai numato bankroto tikimybę skirtingo mokumo ir pelningumo įmonėms trijų metų laikotarpiu, analizuojama kas lėmė gautus rezultatus, koks ryšys tarp bankroto tikimybės vertinimo modelio parinkimo ir jam apskaičiuoti naudojamų finansinių santykinių rodiklių.